PASKAITOS

IŠ TEISINĖS MINTIES ISTORIJOS

2021-04-16, 4-oji PASKAITALIETUVOS TEISININKŲ DRAUGIJA -TEISINĖS MINTIES SKLEIDĖJA“

     

Mieli Teisės fakulteto klausytojai. Siūlome paskutinę 2020/2021 m.m. nuotolinę paskaitą „Lietuvos  teisininkų draugija-teisinės minties skleidėja“. Tuo užbaigiame paskaitų ciklą „Iš teisinės minties istorijos“. Tikimės, buvo įdomu ir naudinga. Smagių ir viltingų dienelių Jums, mielieji.

Su pagarba -Lietuvos teisininkų draugijos  (LTD) Atkuriamojo visuotino teisininkų susirinkimo signatarai, LTD garbės nariai prof. Eduardas Monkevičius  ir dekanė  Birutė  Štuikienė.

Tarpukario Lietuvos teisės šviesuolių idėjos neliko užmarštyje. Jos buvo plėtojamos ir įgyvendinamos  1920 m. įkurtos  Lietuvos teisininkų draugijos (LTD) veikloje.  LTD buvo viena iš pagrindinių teisės idėjų ir žinių skleidėjų visuomenėje, kurios tradicijas tęsia ir 1989 m. atkurtoji Draugija. Dėl to pravartu bent trumpai susipažinti su LTD įkūrimo ir atkūrimo istorija.

 LTD buvo įkurta 1920 m. vasario 21 d. Kaune. Draugijos įsteigėjais buvo žinomas to meto teisininkas, prisiekusysis advokatas, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Petras Leonas, Vyriausiojo Tribunolo pirmininkas A. Krikščiukaitis, Kauno apygardos teismo pirmininkas V. Mačys, teisėjas K. Oleka ir teismo pirmininko padėjėjas S. Petrauskas. 1920 m. buvo parengtas  Draugijos statutas, kuris įregistruotas 1920 m. vasario 21 d. Kauno savivaldybėje. Draugijai įvairiu metu vadovavo žinomi to meto Lietuvos teisininkai: A. Krikščiukaitis (1920-1933 m.), P.  Leonas (1934 -1935 m.), J. Gudauskas (1937-1938 m.) ir Č. Butkys (1938-1940 m.). Valdybos nariai buvo žymūs profesoriai M. Riomeris, Aug. Janulaitis, advokatas Z. Toliušis, J. Grigatis ir V. Stankevičius. Lietuvos teisininkų draugijos nariais galėjo būti asmenys, turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą, advokatai, teisės mokslininkai ir teismų darbuotojai. 

 Pagrindinės Draugijos veiklos kryptys ir veiklos tikslai išvardinti Statuto 2 straipsnyje: 1) rengti įstatymų projektus ir svarstyti jau parengtus projektus, 2) tyrinėti Lietuvos teisę, 3) svarstyti aukštosios teisės mokyklos steigimo ir mokslo klausimus, 4) rengti paskaitas ir disputus teisės klausimais, 5) leisti periodinius spaudinius ir knygas, 6) steigti ir išlaikyti knygynus. Šiems tikslams įgyvendinti prie Centrinės valdybos įsteigtos atitinkamos sekcijos. Didesniuose Lietuvos miestuose – Šiauliuose, Panevėžyje, Ukmergėje, Marijampolėje, o 1940 m. ir Vilniuje įsteigti ir veikė Draugijos skyriai. Draugija daug nuveikė tyrinėjant Lietuvos teisę, jos nariai paskelbė daug fundamentalių teisės istorijos, teorijos, atskirų teisės šakų ir problemų tyrinėjimo darbų, prisidėjo kodifikuojant ir aiškinant įstatymus, kuriant naują nacionalinę teisinę terminiją. Draugija leido periodinį žurnalą „Teisė“, iš viso išleisti 52 numeriai. Draugijos leidinyje aktyviai reiškėsi VDU Teisės fakulteto profesoriai ir dėstytojai, taip pat ir praktiniai darbuotojai. Kartu Draugija leido ir „Teisininko kalendorių“. Šiuose leidiniuose atsispindėjo visa Draugijos veikla, aptariami svarbesni įstatymai ir jų projektai, nagrinėjamos teisinės problemos, skleidžiamos teisinės žinios gyventojams. Daugelis publikacijų aktualios ir šiuo metu, išsaugojo savo mokslinę-pažintinę ir praktinę reikšmę formuojant Lietuvos nacionalinę teisės sistemą.  TSRS okupacijos išdavoje Draugija kartu su kitomis visuomeninėmis organizacijomis buvo uždrausta ir nustojo egzistuoti. Kartu uždrausti ir jos leidiniai.

Praėjus 48 metams LTD vėl buvo atkurta. Dar TSRS okupacijos metais, tačiau jau prasidėjus pertvarkos skersvėjams, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklai, įkurta Lietuvos teisininkų iniciatyvinė grupė, vadovaujama dr. doc. Juozo Šato, ėmė rengti konferenciją Draugijai atkurti. 1988 m. gruodžio 10 d. iniciatyvinė grupė surengė Vilniaus „Žinijos“ draugijos Centrinio lektoriumo salėje konferenciją, kurioje dalyvavo per 100 teisininkų iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Marijampolės, Ukmergės, Kėdainių, Utenos ir Šilalės. Konferencijos dalyviai priėmė  deklaraciją atkurti 1920-1940 metais gyvavusią LTD ir pratęsti humanistines bei demokratines jos veiklos tradicijas. Deklaracijos tekstas buvo paskelbtas leidiniuose: „Sąjūdžio žinios“ (1988 m. Nr. 60) ir „Atgimimas“ (1988 m. gruodžio 16 d. Nr. 11). Konferencijos dalyviai išrinko organizacinį komitetą Draugijos įstatams tobulinti ir Draugijos atkuriamajam visuotiniam susirinkimui organizuoti. Organizacinio komitetą pagrindą sudarė iniciatyvinės grupės nariai: Rolandas Brazauskas, Antanas Bartusevičius, Eduardas Monkevičius, Viktoras Onačko, Virgilijus Papirtis, Albinas Raudonius, Juozas Šatas, Stasys Šedbaras, Jūratė Zabielaitė, Vytautas Zabiela.

Tačiau Draugijos atkūrimas TSRS okupacijos sąlygomis nebuvo lengvas ir paprastas. Kai kurie konferencijos dalyviai pasisakė prieš buvusios Draugijos atkūrimą, motyvuodami tuo, kad Vilniaus universiteto Teisės fakultete įkurta iniciatyvinė grupė kitai teisininkų organizacijai – Lietuvos TSR teisininkų sąjungai įsteigti bei laikraštyje „Komjaunimo tiesa“ 1988 m. gruodžio 9 d. paskelbtų įstatų projektui tobulinti.  Už buvusios Draugijos atkūrimą pasisakė buvęs žymus Lietuvos teisininkas, kurį galima pavadinti Lietuvos teisės patriarchu – akademikas, buvęs Seimo narys Juozas Bulavas, advokatas iš Kauno Vytautas Merkšaitis, visi iniciatyvinės grupės nariai ir dauguma konferencijos dalyvių. Susidarius tokiai situacijai, abiejų organizacijų komitetų atstovai, vengiant skilimo tarp teisininkų, parodė gerą valią, derybose ieškojo kompromiso ir jį rado. 1988 m. gruodžio 21 d. įvykusiame abiejų organizacinių komitetų pasitarime priimtas bendras pareiškimas apie vieningos  tarpukario Lietuvos tradicijomis pagrįstos teisininkų draugios atkūrimą, jos Statuto tobulinimą ir  visuotinio teisininkų susirinkimo sušaukimą. Pareiškimas buvo išspausdintas laikraštyje „Atgimimas“ 1989 m. sausio 13 d. Nr. 2 (15), ir kt. Jį pasirašė abiejų organizacinių komitetų atstovai: doc. J.Šatas ir doc. Pr. Rasimavičius. Šis pareiškimas suvaidino istorinį ir lemiamą vaidmenį konsoliduojant teisininkų gretas, siekiant įtvirtinti Lietuvos valstybingumą ir nepriklausomybę .

1989 m. kovo 4 d. Vilniuje, buvusiuose Profsąjungų kultūros rūmuose, įvyko atkuriamasis visuotinis teisininkų draugijos susirinkimas. Susirinko per tūkstantį dalyvių. Į atkuriamąjį visuotinį susirinkimą atvyko nemaža svečių ir žurnalistų. Atvyko svečių iš JAV, Latvijos, Estijos, Maskvos, dalyvavo tuometiniai teisėsaugos institucijų vadovai, vyriausybės nariai. Susirinkimą atidarė advokatas Vytautas Zabiela, sveikino prof. dr. M. Maksimaitis, seniausias Lietuvos teisininkas M. Krygeris, tuometinės LKP CK atstovas V. Geržonas, Vyt. Landsbergis, svečias iš JAV St. Vanagūnas. Pranešimus skaitė J. Šatas, Pr. Rasimavičius, E. Monkevičius, A. Bartusevičius, A. Dziegoraitis, A. Raudonius ir V. Onačko. Susirinkimas priėmė rezoliucijas: dėl Lietuvos suvereniteto, dėl žmogaus teisių gynimo, dėl teisinės valstybės, dėl nusikaltimų Lietuvos liaudžiai, dėl visuomenės teisinės sąmonės ir teisinės kultūros, dėl teisės ir ekologijos, dėl kovos su nusikalstamumu, dėl žemės ūkio teisinio reguliavimo, taip pat atskirą deklaraciją dėl politinės padėties ir Draugijos tikslų bei uždavinių. Visa tai buvo išspausdinta atskirame leidinyje: „Atkuriamojo susirinkimo medžiaga“ (Lietuvos teisininkų draugija. Vilnius, 1989).  Susirinkimas priėmė ATKURTOS Draugijos Statutą. Lietuvos teisininkų draugija Statute apibūdinta kaip profesinė, savanoriška, nepriklausoma nuo žinybų teisininkų visuomeninė organizacija, tęsianti pažangias 1920-1940 metais gyvavusios Draugijos tradicijas, kurios veikla grindžiama socialinio teisingumo, politinio realizmo, bendražmogiškųjų vertybių prioriteto, viešumo, savivaldos ir kitais demokratiniais principais.  Išrinkta 30-ties žmonių valdybą, į kurią įėjo visi buvusios pirmosios iniciatyvinės grupės nariai. Draugijos pirmininku išrinktas tuometinis Vilniaus universiteto Teisės fakulteto prodekanas doc. Zenonas Namavičius, vicepirmininku –advokatas Vytautas Zabiela, atsakinguoju sekretoriumi- Stasys Šedbaras. Sudaryta 10 nuolatinių komisijų, išrinkti jų pirmininkai. Komisijų nariai aktyviai dalyvavo to meto teisininkų draugijos ir visuomeninėje veikloje, reiškėsi spaudoje, propagavo teisines žinias visuomenei, aktyviai prisidėjo įtvirtinant teisinius Lietuvos nepriklausomybės pagrindus.

Atkuriant Lietuvos nepriklausomybę ir vėliau ją įtvirtinant Draugija neliko nuošalyje ir aktyviai įsitraukė į politinę veiklą šiems tikslams pasiekti. Pirmasis svarbus Draugijos darbas buvo 1989 m. gegužės 15 d. kartu su Vilniaus universiteto Teisės fakultetu organizuota konferencija, kurios metu suformuluotos tuometinės Laikinosios Konstitucijos pataisos, įtvirtinančios Lietuvos jurisdikciją jos teritorijai ir turtams,  įstatymų viršenybę prieš TSRS įstatymus, žmogaus teisių gynimą teismuose.

1990 m. kovo 17 d. įvykęs Draugijos visuotinis susirinkimas pareiškė besąlygiškai remiantis Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Draugijos nariai stipriai sureagavo į tragiškuosius 1991 m. sausio 13 d. įvykius, parengė ir išspausdino kreipimąsi į Pasaulio visuomenę ir teisininkus, ragindama prisidėti, kad tokie nusikaltimai būtų nutraukti, o kaltininkai nubausti. 1991 m. gegužės 24 d. visuotinis Draugijos susirinkimas priėmė ir išplatino eilę  rezoliucijų, kuriose teisiškai įvertino ir pasmerkė TSRS Vidaus reikalų ministerijos Ypatingosios paskirties milicijos būrių OMON savavaliavimus ir siautėjimą Lietuvoje, mėginimus įkurti lenkų autonomiją Rytų Lietuvoje ir kt. Draugijos veikla pasireiškė ir tuo, kad ji siūlė savo narius į Lietuvos Respublikos vyriausiąją rinkimų komisiją ir rinkimų komisijas vietose, jos nariai aktyviai dalyvavo šių komisijų darbe, daug Draugijos pasiūlytų narių buvo išrinkta į buvusią Aukščiausiąją Tarybą, dabartinį Seimą ir Konstitucinį teismą. Tuo pripažintas Draugijos autoritetas ir vaidmuo visuomeninėje ir valstybinėje veikloje.

Kartu Draugija sėkmingai plėtoja jai būdingą profesinę veiklą: svarsto ir recenzuoja įstatymų ir Vyriausybės nutarimų projektų, organizuoja tarptautines konferencijas aktualiais nacionalinės teisės raidos klausimais, vietos seminarus, paskaitas visuomenei, leidžia leidinius aktualiais teisės klausimais.  leidžia periodinį leidinį – žurnalą „Justitia“, kuriam vadovauja teisininkas Remigijus Jokubauskas.  1992 m. gegužės 24-31 dienomis Vilniuje ir Palangoje įvyko Pirmasis pasaulio lietuvių teisininkų kongresas. Didžiulį darbą organizuojant kongresą atliko Draugijos vicepirmininkas ir organizacinio komiteto pirmininkas dr. Antanas Bartusevičius, jo pavaduotojas advokatas Vytautas Zabiela ir nariai. Šiame kongrese pabrėžta, kad bendražmogiškosios vertybės, asmenybės teisės ir interesai yra aukščiausiosios vertybės, aukštesnės už atskirų partijų, grupių ir grupuočių interesus. Todėl Draugija privalo būti aukščiau partijų, grupių bei grupuočių interesų ir tarnauti bendražmogiškosioms vertybėms bei teisingumui. Iškilmingas Kongreso atidarymas įvyko Vilniuje, Operos ir baleto teatre. Jame dalyvavo teisininkai iš JAV, Kanados, Australijos, Suomijos ir Lietuvos, taip pat tuometinės Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės nariai, partijų atstovai, teisėsaugos institucijų vadovai, Lietuvos Katalikų bažnyčios vadovai. Plenariniuose posėdžiuose svarstytas Lietuvos Konstitucijos projektas. Išleista knyga „Lietuvos valstybingumo teisinės problemos“ (Vilnius, 1993 m.). kuriame išspausdinti kongreso dalyvių kalbos,  pranešimai, kurių aktualumas neišblėso ir šiandien. 

LTD atkūrimo istorijoje ypač svarbų vaidmenį suvaidino  Kauno skyriaus atkūrimas ir veikla.  Beje, atkreiptinas dėmesys, kad Draugijos Kauno skyriaus veikla buvo atkurta anksčiau už Lietuvos Teisininkų draugiją, t.y. 1989 m. vasario 3 d. Tai vienas iš didžiausių draugijos skyrių, kuris iš esmės apjungia vidurio Lietuvos teisininkus. Verta dėmesio skyriaus veikla ir patirtis organizuojant mokslines-praktines konferencijas teisėkūros ir teisės taikymo klausimais, Draugijos narių išvykas pasidalinti patyrimu su užsienio valstybių teisininkais. Kauno skyrius aktyviai propaguoja teisines žinias visuomenei per jo įsteigtą Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) Teisės fakultetą, kuriam jau daugelį metų  vadovauja energinga ir patyrusi teisininkė Birutė Štuikienė. Fakultetas kiekvienais metais surenka apie 200 įvairaus amžiaus ir įvairių profesijų klausytojų, kuriems skaitomos paskaitos aktualiais teisiniais klausimais. Paskaitas skaito žinomi Lietuvos ir užsienio valstybių teisininkai-praktikai, aukštųjų mokyklų mokslininkai, dėstytojai ir profesoriai. LTD atkūrimo Deklaracijos ir Kauno skyriaus atkūrimo 25-metis buvo iškilmingai paminėti Kauno rotušėje 2014 m. vasario 7 d.,  sveikinimo žodžius tarė Seimo nariai Julius Sabatauskas ir Stasys Šedbaras,  LTD  nariai ir garbūs svečiai. Eilė Draugijos narių veteranų ir atkūrimo signatarų buvo apdovanoti padėkos raštais ir atminimo medaliais. 1920  m. birželio 19 d. Vilniuje visuotiniame Draugijos narių susirinkime buvo iškilmingai paminėtas LTD įkūrimo 100-metis. Šia proga autoriaus parengtą pranešimą  perskaitė LTD pirmininkas A.Pauliukėnas.

Prof. dr. Eduardas Monkevičius.                                 Skaityti daugiau: https://www.edumon.lt


2021-03-15. 3-čioji PASKAITA. VDU IR TEISĖS STUDIJŲ ATKŪRIMAS

      Pirmos Sovietų Sąjungos okupacijos metu 1940 m. birželį Kauno universiteto Vytauto Didžiojo  vardas buvo panaikintas ir jis vadintas tiesiog Kauno universitetu. 1941 m. Vokietijai okupavus Lietuvą Laikinoji vyriausybė Kauno universitetui vėl grąžino Vytauto Didžiojo vardą, veikė net 5 fakultetai: Teologijos, Filosofijos, Technologijos, Statybos ir Medicinos. Tačiau vokiečių okupacinė valdžia, keršydama už tai, kad Lietuvos jaunimas atsisakė stoti į mėginimą formuoti lietuvių SS legioną, 1943 m. kovo 17 d. universitetą ir visas aukštąsias mokyklas uždarė, o dalį universiteto dėstytojų, studentų ir visuomenės atstovų išsiuntė į koncentracijos stovyklas. Antros Sovietų Sąjungos okupacijos pradžioje 1944 . lapkričio 13 d. okupacinė valdžia nutarė vėl atidaryti Kauno Vytauto Didžiojo valstybinį universitetą, tačiau vėlia 1949 m. Vytauto Didžiojo vardas buvo panaikintas, o 1950 m. panaikintas ir pats Kauno universitetas.

      Sumanymas atkurti Kauno Vytauto Didžiojo universitetą kilo dar iki  Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. SSSR prezidentui M. Gorbačiovui pradėjus vykdyti pertvarkos politiką (perestroiką), griuvus Berlyno sienai ir Vokietijai susijungus į vieną valstybę o Lietuvoje įkūrus Lietuvos persitvarkymo Sąjūdį, susidarė palankios sąlygos įgyvendinti šią idėją  praktiškai. Prasidėjo visuomenės laisvėjimo laikotarpis, palaipsniui buvo atkuriamos tarpukario Lietuvoje veikusios partijos, visuomeninės organizacijos, draugijos. Spaudoje ir visuomenėje vyko diskusijos apie VDU atkūrimo galimybes. 1988 m. liepos 29 d. dienraštyje Kauno diena pasirodė profesoriaus A.Smailio straipsnis  „Atkurkime Vytauto Didžiojo universitetą“.

       1989 m. kovo 30 d. įvyko Kauno miesto aukštųjų mokyklų ir mokslinio tyrimo institutų  profesorių bei mokslininkų susirinkimas, kuriame buvo sudaryta  30 žmonių VDU atkūrimo Taryba. Tarybos pirmininku buvo išrinktas akademikas Jurgis Vilemas. Šios tarybos ir Lietuvos kultūros fondo Kauno klubo „Aukuras „ iniciatyva 1989 m. balandžio 26-28 dienomis Kaune vyko didelė tarptautinė mokslinė konferencija „ Tautinė aukštosios mokyklos koncepcija ir Kauno universitetas“. [1]Konferencijoje skaityti 33 pranešimai, kuriuose žinomi Lietuvos ir JAV mokslininkai, kultūros ir visuomenės atstovai dalijosi savo vizijomis ir konkrečiais pasiūlymais apie VDU atkūrimo galimybes ir veiklos perspektyvas bei kryptis. Daugumos konferencijos dalyvių nuomone atkurtas VDU turėtų būti vakarietiškos orientacijos universitetas, kuris vadovautųsi autonomijos, akademinės laisvės, mokslo ir studijų vienovės, profesorių ir studentų pasaulėžiūros laisvės principais. Tie principai atsispindėjo ir konferencijos dalyvių priimtame Atkūrimo Akte dėl Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo. Šioje konferencijoje teko garbė dalyvauti ir pasisakyti ir šio straipsnio autoriui. Saugomi kaip relikvija konferencijos dalyvio registracijos kortelė, užrašų knygutė su atvaizduotu Vytauto Didžiojo medaliu ir konferencijos leidinys. Tų pačių metų liepos 4 d. tuometinė Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymą Dėl Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo“, kuriam suteiktas aukštosios mokyklos statusas Laikinuoju šio universiteto  rektoriumi paskirtas akademikas Jurgis Vilemas.

      1989 m. lapkričio 22-26 dienomis Čikagoje  (JAV) vykusiame VI pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume ir tų pačių metų gruodžio 27 d. Kaune buvo išrinktas  VDU Atkuriamasis Senatas, kurį sudarė 48 Lietuvos ir 48 išeivijos mokslininkai. 1990 m. gegužės 24 Atkuriamasis Senatas VDU rektoriumi išrinko Kalifornijos universiteto Los  Anžele (JAV) informatikos profesorių Algirdą Avižienį. VDU įdiegta moderni Harvardo universiteto (JAV) modeliu pagrįsta trijų pakopų  studijų koncepcija, kurias baigus suteikiami bakalauro, magistro ir mokslų daktaro laipsniai.

      Nuo 1995 metų VDU vėl pradėtos vykdyti teisės studijos. Įsteigta Teisės katedra, kurios vedėjas  1996-1999 m. buvo žinomas teisininkas, advokatas,  doc. dr. Petras Algimantas Miškinis, dėstęs ūkinę, finansų ir prekybos teisę. Teko su juo asmeniškai bendrauti ir konsultuotis įvairiais teisiniais klausimais. Jis buvo aukštos kvalifikacijos, šiltas ir mėgęs bendrauti žmogus, 1988-1992 m. vadovavo juridinei konsultacijai, teikusiai nemokamą teisinę pagalbą žmonėms, gynė bankuose nukentėjusių indėlininkų interesus. Nuo 1992 iki 1996 m. Petras Miškinis buvo Lietuvos Respublikos Seimo narys. Dukra Rūta ir sūnus Algirdas taip pat teisininkai. Doc.dr. Algirdas Miškinis advokatas, buvęs MRU Finansų teisės katedros vedėjas taip pat susijęs su VDU. Jis yra kartu su manimi parengto VDU ir MRU bendro leidinio-vadovėlio Aplinkosaugos teisė (2011 m.) bendraautorius.

      1999 metų pabaigoje, siekiant pagerinti ir suintensyvinti būsimųjų teisininkų parengimą buvo įsteigtas savarankiškas VDU padalinys-Teisės institutas. Šio instituto direktorius nuo 2000 m. iki 2006 m. buvo iš JAV atvykęs advokatas teisės dr. Tadas Klimas, daktaro laipsnį įgijęs De Paulo teisės mokykloje. Kartu jis buvo ir Lietuvos advokatų tarybos narys, Kaune atidaręs savo advokato kontorą., daugelio įstatymų projektų rengėjas. Tadas Klimas buvo principingas ir reiklus vadovas, mėgo tvarką ir nenuolaidžiavo tinginiams bei apsileidėliams. Reikalaudavo iš studentų laikytis akademinės drausmės, nustatytu laiku gauti dėstomų dalykų įskaitas, išlaikyti egzaminus ar apginti baigiamuosius darbus. Tuo laikotarpiu teko garbė ir šio straipsnio autoriui  Teisės instituto studentams skaityti Žemės teisės kurso paskaitas, taip pat dalyvauti studentų baigiamųjų darbų gynimo komisijose. Nuo 2006 m. iki 2008 m. Teisės instituto direktorius buvo dabartinis Lietuvos Respublikos Seimo narys doc. dr. Stasys Šedbaras.

     Nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. Teisės instituto direktore tapo dabartinė VDU prorektorė mokslui prof. dr. Julija Kiršienė, kuri vėliau buvo ir Teisės fakulteto dekanė.  2008 spalio mėnesį Teisės institutas buvo pertvarkytas į Teisės fakultetą. Tačiau Teisės fakulteto gimimo datą reikėtų laikyti 1999 metus, nes tuo metu įsteigtas Teisės institutas turėjo fakulteto statusą. Nuo 2015 m. liepos 1 d. Teisės fakulteto dekanas buvo doc. dr. Tomas Berkmanas. Teisės fakultete veikia Viešosios teisės katedra  ir Privatinės teisės katedros. Teisės fakultete šiuo ,metu vykdomos vientisosteisės studijos, kurios apima bakalauro ir magistro studijas. Baigusiems studijas suteikiamas vientisų studijų teisės magistro laipsnis  ir teisininko profesinė kvalifikacija. Teisės studijos vykdomos pagal vakarietišką universitetų modelį. Apie 10 teisės dalykų Teisės fakulteto studentams anglų kalba dėsto specialiai atvykę iš JAV, Jungtinės Karalystės, Šveicarijos, Italijos, Ispanijos ir kitų šalių aukštųjų mokyklų profesoriai ir dėstytojai. Nuo 1999 iki 2000 m. Teisės fakultetas leido mokslinį žurnalą Teisės apžvalga, o nuo 2010 m. birželio 17 d. žurnalas leidžiamas elektroniniame formate.  Belieka palinkėti Teisės fakultetui ir žurnalui Teisės apžvalga ir toliau sėkmingai plėtoti savo  veiklą, rengiant aukštos kvalifikacijos teisininkus ateities kartoms ir vykdant fundamentalius mokslinius tyrimus.

Prof.dr. Eduardas Monkevičius


2-ji paskaita. VDU TEISIŲ FAKULTETO ŠVIESUOLIAI.

„IŠ TEISINĖS MINTIES ISTORIJOS“. VDU TEISIŲ FAKULTETO ŠVIESUOLIAI.

VDU Teisių fakultete 1922-1939 m.  pedagoginę ir mokslinę veiklą vykdė eilė to meto  žymiausių profesorių,  dėstytojų intelektualų ir kitų šviesuolių, kurių moksliniai ir kultūriniai tyrimai yra aktualūs ir mūsų dienomis. Jų moksliniai  darbai buvo spausdinami periodiniame leidinyje Teisių fakulteto darbai, kurių iki 1939m. pabaigos išleista 10 tomų arba leidžiami atskiromis knygomis su VDU Teisių fakulteto kredencialais. Žemiau paminėti ne visi profesoriai ir dėstytojai bei jų darbai,  nes visiems aprašyti turėtų  būti skirtas atskiras leidinys.

 Mykolas Riomeris (1880-1945), teisės daktaras, profesorius, VDU rektorius (1927-1928 ir 1939 m. ). Jis pirmas Lietuvoje sukūrė konstitucinės teisės pagrindus, dėstė studentams konstitucinę teisę. Paskelbė eilę tarptautinės reikšmės darbų, skirtų konstitucinės ir administracinės teisės problemoms nagrinėti. Mykolo Riomerio darbais rėmėsi ir  1922 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos kūrėjai. Svarbiausieji Mykolo Riomerio darbai: „Suverenitetas“, „Reprezentacija ir mandatas“,(1927 m.), „Administracinis teismas“,(1927 m.), „Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose“(1932 m.), „Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos“ „Valstybė ir jos konstitucinė teisė. (paskaitų ciklas),. ir kt. Mykolo Riomerio darbai aktualūs ir mūsų dienomis, jais remiamasi įvairių teisės ir politologijos mokslinio tyrimo darbuose. Tenka pabrėžti, kad apart pedagoginės ir mokslinės veiklos Mykolas Riomeris tarpukario Lietuvoje kartu buvo  ir aktyvus valstybės ir visuomenės veikėjas. Už nuopelnus Lietuvos valstybei ir mokslui Mykolas Riomeris apdovanotas Gedimino ir Vytauto Didžiojo antrojo laipsnio ordinais , taip pat Latvijos trijų Žvaigždžių ordinu. Netrukus po nepriklausomybės atkūrimo Vilniuje buvo įsteigtas specializuotas Mykolo Riomerio vardo universitetas, jo vardu pavadinta viena iš šio universiteto auditorijų.

Petras Leonas (1864-1938), teisės daktaras,  VDU Garbės daktaras,  profesorius,nuo 1922 m iki 1933 m. pirmasis Teisių fakulteto dekanas.Kartu jis užėmė Teisės enciklopedijos ir Teisės filosofijos istorijos katedrų vedėjo pareigas.Tarpukario Lietuvoje jis buvo  vienas iš svarbiausių ir geriausiųteisės teoretikų. Teisių fakulteto studentams skaitė teisės enciklopedijos, teisės sociologijos ir teisės filosofijos paskaitas. Svarbiausios jo knygos: Teisės enciklopedijos paskaitos,(1931 m), Teisės filosofijos istorija, (1928 ir 1995 m.),  Sociologijos paskaitos  ir kt.. Be to, aktualiais to meto teisės ir  politikos klausimais Petras Leonas daug rašė teisinėje ir periodinėje spaudoje, 1933-1938 metais buvo žurnalo „Kultūra“ atsakingasis redaktorius. Pastaruoju metu visi jo darbai surinkti ir išleisti 3 tomų raštuose. Savo gyvenime ir kūryboje Petras Leonas  vadovavosi Imanuelio Kanto suformuluota prasminga idėjine taisykle: „Elkis su kitu taip, kaip tu norėtum, kad kitas taip elgtųsi su tavimi“. Žinomi ir prasmingi, nepaprastai aktualūs jo  posakiai, skirti teisininko profesijai: „Teisininkas jokiomis aplinkybėmis negali sudaryti sandorio su savo sąžine…o nedoras teisininkas yra pavojingesnis net už nusikaltėlį“. Petras Leonas buvo teisinio pozityvizmo atstovas, parlamentinės demokratijos idėjos šalininkas. Tačiau jis buvo tolerantiškas ir kitokioms teisinėms pažiūroms bei idėjoms. Pavyzdžiui, „Teisės enciklopedijos paskaitose“ jis daug dėmesioskyrė „Prigimtinės teisės“ (ius naturale)  idėjai, kurią suprato kaip žmogaus prigimtyje glūdantį teisingumo idealo siekį, todėl prigimtinė teisė yra kriterijus vertinti pozityviąją teisę ir kurti jos pataisas. Petras Leonas pateikė išsamią įvairaus istorinio laikotarpio  idėjų ir teorijų apie prigimtinės teisės ir teisingumo  sąveiką su pozityviąja teise ir valstybe analizę. Žymaus tarpukario teisininko Petro Leono atminimas neliko užmarštyje, bet buvo įvertintas ir įamžintas. Apie Petro Leono gyvenimą ir įvairiapusę veiklą surinkta ir susisteminta gausi medžiaga, (apie 715 psl.), kuri aprašyta ir analizuota jo giminaičio, profesoriaus, akademiko Juozo Leonavičiaus knygoje „Petras Leonas-Lietuvos sąžinė (1864-1938)“. Petro Leono 150-osioms gimimo metinėms ir Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui paminėti Lietuvos teisininkų draugijos Kauno skyriaus iniciatyva išleistas specialus leidinys: „Petras Leonas: teisinis palikimas ir dabartis“, kuriame mokslo atstovai ir teisininkai-praktikai analizuoja Petro Leono gyvenimą ir pasaulėžiūrą, taip pat jo idėjų  aktualumą sprendžiant dabarties problemas.  Kauno m. savivaldybė 2004 m. liepos 16 d. sprendimu vienai iš naujų Kauno miesto gatvių suteikė Petro Leono vardą, o ant namo K. Donelaičio g. 77 fasado leido įrengti atminimo lentą  su P.Leono bareljefu. Petro Leono vardu pavadinta ir  viena VDU Teisių fakulteto auditorija.

 Antanas Kriščiukaitis (1864-1933) nepriklausomos Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo pirmininkas (1918-1923 m. ir 1925-1933 m.), artimas Petro Leono bendražygis, organizavo Lietuvos Respublikos Teisingumo ministeriją ir kūrė teisinės valstybės pagrindus. Kartu su Petru Leonu įkūrė Lietuvos teisininkų draugiją, tryliką metų buvo jos pirmininkas, redagavo draugijos leidinį „Teisė“, kuriame reguliariai publikavo Vyriausiojo Tribunolo praktikos apžvalgas.  Nuo 1923 m. Antanas Kriščiukaitis VDU Teisių fakulteto profesorius, vėliau Baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso katedros vedėjas. Būsimiesiems teisininkams Antanas Kriščiukaitis skaitė baudžiamojo proceso kursą ir vedė šio dalyko seminarus. Parengė studentams Baudžiamojo proceso kurso medžiagą. Paskaitose ir seminaruose jis plačiai naudojo teismų ir Vyriausiojo Tribunolo praktikos apžvalgas, todėl studentams jos buvo įdomios ir svarbios. Kartu studentai įgydavo ir kalbinių bei taisyklingos teisinės terminologijos žinių, nes profesorius mokė studentus juos teisingai naudoti kalbose ir dokumentuose. Didelis jo indėlis yra įstatymų leidybos ir tobulinimo bei teisinės literatūros redagavimo ir leidimo veikloje. Jis paengė Baudžiamojo proceso įstatymo projektą, redagavo 1930 m. išleistą Teisingumo ministerijos leidinį „Lietuvos teismas 1918-1928 m. „taip pat A. Merkio sudaryto „Lietuvos įstatymų ir poįstatyminių aktų rinkinio“ dvi laidas ir kt.  Antano Kriščiukaičio redaguojamas Lietuvos teisininkų žurnalas „Teisė“ tapo mėgstamas ir skaitomas ne tik teisininkų , bet ir plačiosios visuomenės. Žurnalo dėka visuomenė buvo supažindinta su Lietuvos valstybingumo ir teisinės sistemos kūrimo bei įgyvendinimo, teismų reformos ir kitomis problemomis. Jis pats suredagavo 23 žurnalo numerius, taisydamas straipsnių kalbą ir korektūrą, todėl žurnalo tekstai ir jo priedai buvo pateikiami skaitytojui gražia lietuvių kalba. Antano Kriščiukaičio iniciatyva ir pastangomis  kaip žurnalo ‚Teisė“ priedai išleista nemažai užsienio ir Lietuvos autorių veikalų. Įdomu pabrėžti, kad Antanas Kriščiukaitis pasireiškė ir kaip rašytojas, parašęs satyros vaizdelių ir feljetonų, išvertęs nemaža garsių pasaulio rašytojų kūrinių. Aišbės  slapyvardžiu rašė straipsnius periodiniams leidiniams „Lietuviškasis balsas“, „Vienybė lietuvninkų“, „Garsas“, „Varpas‘, Nemuno sargas“ .

 Augustinas Janulaitis (1878-1950 )-teisės daktaras, VDU Garbės daktaras., ordinarinis profesorius, akademikas. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Augustinas Janulaitis iš karto ėmė aktyviai dalyvauti valstybės atkūrimo, stiprinimo ir pedagoginėje veikloje. Nuo 1922 m. jis buvo Istorijos katedros vedėjas, o nuo 1935 m. iki 1939 m. Teisių fakulteto dekanas. Studentams dėstė Lietuvos teisės istorijos kursą. 1939 m. pabaigoje Teisių fakultetą perkėlus į Vilnių jis kurį laiką buvo Vilniaus universiteto  naujo Teisės fakulteto dekanas. Sovietų Sąjungos  okupacijos pradžioje Augustinas Janulaitis  buvo paskirtas Vilniaus universiteto Istorijos filologijos fakulteto dekanu, o vėliau išrinktas Lietuvos SSR Mokslų akademijos tikruoju nariu. Augustinas Janulaitis parašė eilę reikšmingų darbų Lietuvos istorijos ir teisės klausimais. Jis redagavo Teisių fakulteto periodinį leidinį Teisių fakulteto darbai“, kuriame spausdino ir savo darbus. Viso iki 1940 m. išleista 10 Teisių fakulteto darbų tomų. Svarbiausi jo darbai: Simonas Daukantas  (1913 m.), 1863-1864 m. sukilimas (1921 m.), Kunigai ir  1831 m. revoliucija Lietuvoje (1923), Vyriausiasis Lietuvos Tribunolas XVI-XVIII amž. (1927 m.), Napoleono teisynas (1930 m.), Ignas Danilavičius Lietuvos bei jos teisės istorikas (1932 m.), Lietuvos bajorai ir jų seimeliai XIX amž. (1936), Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis (išleista 1998 m.), ir kt. Remdamasis lenkų istorikų S. Kutrzebos, J. Jaroszevičiaus, M. Liubavskio ir savo asmeniniais darbais jis išleido antologinę apžvalgą Lietuvos visuomenės ir teisės istorija (1916 m.).  Didžiulis Augustino Janulaičio kūrybinis palikimas reikalauja istorijos ir teisės mokslo atstovų dėmesio ir tolimesnio išsamaus tyrimo.

 Antanas Tamošaitis (1894-1940)paskutinis nepriklausomos tarpukario  Lietuvos teisingumo ministras A.Merkio  vyriausybėje (1939-1940 m.). Teisės daktaras, Teisių fakulteto Teisės enciklopedijos katedros docentas. 1920 -1922 m. išrinktas į Steigiamąjį   Seimą, kuriame buvo Švietimo komisijos sekretorius. 1922-1925 m . Teisių fakulteto studentas, vėliau gilino studijas Vienos ir Paryžiaus universitetuose. 1928 m. VDU Teisių fakulteto taryboje apgynė teisės daktaro disertaciją tema „Istoriškoji teisės mokykla Vokietijoje“, kuri išspausdinta 1929 m. Tais pačiais metais Antanas Tamošaitis buvo išrinktas Teisės enciklopedijos katedros docentu, tačiau pasirinko teisininko-praktiko kelią, pradėjo dirbti prisiekusio advokato padėjėju. 1930 m. grįžo į Teisių fakultetą ir ėmė dėstyti romėnų teisės kursą. Antanas Tamošaitis kartu buvo  ir aktyvus Lietuvos teisininkų draugijos narys, žurnale „Teisė“ išspausdino eilė pažintinę ir mokslinę reikšmę turinčių straipsnių: „Austrijos Konstitucinis Teismas“, (Nr 9), „“Teisės mokslo dėstymas Prancūzijoje“ (Nr 11), „“Už ir prieš mirties bausmę“ (Nr 13), „“Humaniškų principų įsigalėjimas romėnų šeimos teisėje“ (Nr36) ir kt. Be to, Antanas Tamošaitis į lietuvių kalbą išvertė P. R. Girardo Romėnų teisė“, pirmą ir antrą tomus (1931-1932 m.), o 1938 m. kartu su J.Kairiu išvertė“ Hammurabio įstatymą.

1940 m. birželio 15 d. naktį Lietuvos Vyriausybės posėdyje, kuriam pirmininkavo prezidentas Antanas Smetona ir buvo svarstomas Sovietų Sąjungos ultimatumas, Antanas Tamošaitis pasisakė už pasipriešinimą Sovietų Sąjungos agresijai ir Vyriausybės pasitraukimą į užsienį. Tačiau dauguma Vyriausybės narių tam nepritarė. Sovietų kariuomenei okupavus Lietuvą Antanas Tamošaitis 1940 m. liepos 12 d. naktį buvo suimtas, uždarytas į Kauno kalėjimą ir per mėnesį nužudytas. Antano Tamošaičio, doro teisininko ir Lietuvos patrioto gyvenimas ir veikla yra pavyzdys ateities teisininkų kartoms.

Teisių fakulteto studentams taip pat  dėstė  bei savo darbus skelbė ir kiti gal kiek mažiau žinomi profesoriai ir dėstytojai. Vienas iš jų-kunigas Petras Malakauskis (1889-1948),  VDU Teologijos fakulteto docentas, , nuo 1929 m. ordinarinis profesorius, studentams dėstė bažnytinės (Kanonų) teisės kursą. Tais klausimais paskelbė 21 publikaciją, tame tarpe ir studiją  Prigimtinė teisė.( „XXI amžius“ 2007, Nr 33 (153).Prof. Vladas Mačysišleido savo  Civilinio proceso paskaitas (1924 m), parašė straipsnius Socialinis teisių mokslo tikslas ir mūsų žemės reforma (1924 m.), Apie teismo kandidatų ir advokatų paruošimą (1932), doc. Vladimiras Stankevičius  išleido vadovėlį  Baudžiamoji teisė (1925 m.), ir kt. Galima paminėti ir Antaną Verygą Darevskį (1884-1951)-teisės daktarą, Teisių fakulteto Finansų teisės katedros dėstytoją.  Nuo 1923 iki 1939 m. pabaigos jis  studentams dėstė Mokesčių teisęTeisių fakulteto darbuose“ paskelbė virš 10 darbų Lietuvos  mokesčių istorijos ir teisės klausimais.  Svarbiausieji Antano Verygos darbai: Lietuvos mokesčiai XV-XVI amž. (1929 m.),  Lietuvos mokesčiai XVII-XVIII amž. (1930), Dvaro padūmės mokestis (1930), „Šarvarka“ prievolė (1936), Daktaro disertacija- „Ofiara „ mokestis 1789 mstais. (1938 m.) ir kt. Šiuose darbuose Antanas Veryga analizavo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (LDK) ir vėlesnio laikotarpio mokesčių ir valstybės iždo tvarkymą, mokesčių rūšis ir surinkimo tvarką, mokesčių mokėtojų privilegijas ir teises bei pareigas. Aprašė ir nemažai tuo metu su mokesčiais susijusių paprotinės teisės normų. Jo darbai gali būti naudingi ir šiuo metu studentams, mokslo atstovams ir asmenims, kurie domisi viduramžių Lietuvos mokesčių istorija ir teise.

Prof.dr. Eduardas Monkevičius

Skaityti daugiau: „VDU Teisių fakultetas. Istorinė apžvalga https://www.edumon.lt

ARCHYVAS

1 PASKAITA. TEISĖS STUDIJŲ ORGANIZAVIMAS TARPUKARIO LIETUVOJE.

Paskaitų ciklą „Iš teisinės minties istorijos“ pradeda pirmoji paskaita, kurios tikslas yra trumpai apžvelgti pirmosios aukštosios mokyklos -Aukštųjų kursų, vėliau VDU ir Teisių fakulteto įsteigimo ir teisės studijų juose organizavimo istoriją tarpukario Lietuvoje. Sekančiose paskaitose siekiama apžvelgti VDU Teisių fakulteto veiklą, žymiausių profesorių ir dėstytojų darbus ir teisines idėjas,  teisės studijų po VDU atkūrimo  istoriją, taip pat humanistinių teisės idėjų tęstinumą mūsų dienomis.

Idėja atkurti pirmąją nacionalinę aukštąją mokyklą Lietuvoje pradėta įgyvendinti iš karto po  nepriklausomybės atkūrimo. Jaunai tik atsikūrusiai Lietuvos valstybei labai trūko nacionalinių kvalifikuotų darbuotojų valstybės valdyme, ypač teisingumo vykdymo srityje.,todėl aukštosios mokyklos įsteigimas ir veikla, taip pat teisinės minties sklaida ir visuomenės teisinis švietimas tapo vienu iš svarbiausių pirmosios Lietuvos vyriausybės uždavinių. Lietuvos Tarybai  Vilniuje 1918 m. vasario 16 d. aktu paskelbus nepriklausomos demokratiniais pagrindais sutvarkytos Lietuvos valstybės atkūrimą, jau tų pačių metų gruodžio 5 d. pirmosios vyriausybės posėdyje  buvo priimtas sprendimas atkurti Vilniaus universitetą ir patvirtintas jo Statutas. Statutą parengė dar nuo 1907 m. Vilniuje veikusi Lietuvių mokslo draugija, vadovaujama Lietuvos patriarcho daktaro Jono Basanavičiaus. Statute numatyta įsteigti keturis fakultetus: teologijos, socialinių mokslų, gamtos ir matematikos. Tačiau tuometinė geopolitinė padėtis nulėmė, kad universitetas Lietuvoje buvo įkurtas tik po ketverių metų. Tik ką gimusiai Lietuvos valstybei  jau  nuo 1919 m. pradžios teko kovoti su bolševikais, lenkais ir bermontininkais,   trūko lėšų bei išteklių, todėl greitu laiku atidaryti universitetą nebuvo jokių galimybių. Tuomet Lietuvių mokslo draugijos pastangomis 1919 m. Vilniuje įsteigti Aukštieji mokslo kursai, kuriems vadovavo daktaras Jonas Basanavičius. Kursuose buvo 117 klausytojų, dėstė 11 dėstytojų, tarp jų žinomi asmenys: Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, Augustinas Janulaitis, J. Vabalas -Gudaitis, Zigmas Žemaitis ir kt. Kai Lenkijos kariuomenė 1919 m. balandžio 19 d. užėmė Vilniaus kraštą, didžioji dalis Aukštųjų mokslo kursų dėstytojų persikėlė į Kauną. Lietuvos vyriausybė persikėlė į Kauną dar 1919 m. pradžioje. Aukštieji mokslo kursai Vilniuje veikė ir toliau, kol juos 1921 m.  Lenkijos okupacinė valdžia uždarė ir atidarė savo Stepono Batoro vardo universitetą, veikusį iki 1939 m. Tokiu būdu mėginimas įkurti pirmą lietuvišką universitetą Vilniuje baigėsi nesėkmingai. Tuo tarpu persikėlę i Kauną Lietuvos mokslo atstovai ir šviesuomenė, remiami Vyriausybės, dėjo pastangas atkurti pirmą lietuvišką universitetą Kaune.

 Pradžioje neturint galimybių iš karto įsteigti valstybinį universitetą, nutarta  atidaryti universiteto statusą atitinkančius ir visuomeninėmis lėšomis remiamus Aukštuosius kursus. Profesorius Zigmas Žemaitis sutelkė organizacinę grupę, kurios nariais tapo gamtininkas Tadas Ivanauskas, teisininkas ir istorikas Augustinas Janulaitis, psichologas Jonas Vabalas Gudaitis ir kiti, kurie ėmė rūpintis Aukštųjų kursu įsteigimo reikalais. Sudaryta vykdomoji komisija parengė Aukštųjų kursų statuto projektą, o patį statutą Švietimo ministerija patvirtino 1920 m. sausio 5 d. Aukštieji kursai iškilmingai atidaryti 1920 m. sausio 27 d. dabartinėje Kauno Maironio universitetinėje gimnazijoje su šešiais skyriais ( katedromis) : Humanitarinių mokslų, Teisės, Matematikos-fizikos, Gamtos mokslų, Matematikos ir Technikos. Aukštųjų kursų vadovai buvo Zigmas Žemaitis, o 1921-1922 m.  Jonas Gudaitis Vabalas. Teisės skyriaus vadovas buvo Petras Leonas. Tačiau nežiūrint į tai, kad Aukštieji kursai buvo visuomeninė organizacija, juose buvo organizuojamos studijos pagal universitetų programas. Pusę lėšų, reikalingų  Aukštųjų kursų išlaikymui ir veiklai sudarė visuomeninės aukos, o likusią dalį skyrė Lietuvos Vyriausybė. Aukštuosiuose kursuose paskaitas skaitė apie 40 dėstytojų, buvo suburtas mokslo ir studentų kontingentas bei parengtas pirmojo Lietuvos universiteto statuto projektas.

1922 m. gegužės 22 d. einantis Lietuvos Respublikos prezidento pareigas Aleksandras Stulginskis pasirašė ir pateikė  svarstyti Steigiamajam Seimui Lietuvos universiteto statutą, kurį jis patvirtino 1922 m. kovo 24 d. Nuo 1930 m. minint kunigaikščio Vytauto Didžiojo 500 metų sukaktį, Lietuvos universitetui suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto  (VDU) vardas. Pirmasis universiteto rektorius buvo prof. Jonas Šimkus, vėliau jį keitė kiti žinomi to meto asmenys, tarp jų profesoriai, Mykolas Biržiška, (1926-1927), Mykolas Riomeris  (1927-1928, 1933-1939)   Stasys Šalkauskis  (1939-1940). Ir kt. Universitete patvirtintas pataisytas Statutas, kuris įtvirtino jo autonomijos, akademinės laisvės ir demokratinius valdymo bei veiklos pagrindus. Paskaitos universitete oficialiai prasidėjo 1922m. kovo 6 d. Vyriausioji universiteto valdymo institucija buvo rektoriaus vadovaujama fakultetų dekanų taryba. Svarbiems mokymo-mokslo ir kitiems reikalams aptarti buvo kviečiamas jungtinis visų profesorių susirinkimas. Vykdomoji universiteto institucija buvo Senatas, kurį sudarė vieneriems metams renkami  rektorius, prorektorius, sekretorius ir  fakultetų dekanai. Pradžioje universitete buvo įsteigti 5 fakultetai: teologijos, socialinių mokslų, medicinos, gamtos-matematikos, ir technikos. Buvusieji Aukštųjų kursų skyriai reorganizuoti į katedras toliau tęsė savo darbą įkurtame universitete į kurį perėjo dirbti ir  šių kursų profesoriai bei dėstytojai, o kursų klausytojams suteiktas studentų statusas. Vėliau universitetas plėtėsi, buvo reorganizuoti esantys ir įsteigti nauji fakultetai ir katedros.

Vytauto Didžiojo universitetas tarpukario Lietuvoje buvo vienintelė aukštoji mokykla, kurioje dėstė aukščiausi Lietuvos Respublikos pareigūnai, valstybės veikėjai ir žinomi intelektualai: pirmasis valstybės prezidentas Antanas Smetona, ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras, Juozas -Tumas Vaižgantas, Maironis, Vincas Mykolaitis Putinas, Vincas Krėvė-Mickevičius, Balys Sruoga, Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, Jonas Jablonskis, Tadas Ivanauskas, Mykolas Riomeris ir eilė kitų. Universitete vyravo liberali studijų politika, buvo skiriamas ypatingas dėmesys laisvės, demokratijos ir humanizmo idėjų propagavimui, mūsų tautos istorinės atminties ir susitelkimo puoselėjimui.  Kartu buvo puoselėjamos modernumo, liberalumo ir partnerystės vertybės, kurios VDU išliko ir iki mūsų dienų.

VDU Socialinių mokslų fakultete pradžioje buvo organizuota ir veikė  Teisės katedra . 1922 m. balandžio 12 d. (de jure)  įsteigtas  atskiras Teisių fakultetas. Oficiali (de facto) Teisių fakulteto veiklos pradžia yra 1922 m. rugsėjo 16 d. kai įvyko pirmasis fakulteto tarybos posėdis, o tų pačių metų rugsėjo 18 d. prasidėjo ir paskaitos. Pirmuoju Teisių fakulteto dekanu ir profesoriumi Lietuvos Respublikos Prezidento 1922 m. birželio 20 d. aktu paskirtas Petras Leonas, žinomas to meto teisės teoretikas, buvęs  Aukštųjų kursų Teisės skyriaus vedėjas, kursų klausytojams skaitęs teisės enciklopedijos ir civilinės teisės dalykų paskaitas. Tuo pačiu Prezidento aktu buvo paskirti kiti Teisių fakulteto profesoriai: Augustinas Janulaitis, Mykolas Riomeris, Kazys Šalkauskas, Simanas Beliackinas, Oskaras Buchleris, Antanas Tumėnas ir kt. Teisių fakultete veikė net 15 katedrų: teisės enciklopedijos, romėnų teisės istorijos ir dogmos (kanonų teisės), Lietuvos teisės istorijos, politinės ekonomijos, teisės filosofijos istorijos, valstybinės teisės, statistikos, finansų, civilinės teisės, baudžiamosios teisės, baudžiamojo proceso, administracinės teisės, prekybinės teisės ir tarptautinės teisės. Vėliau kai kurios katedros buvo reorganizuotos ir jų liko trylika. 1931 m. įsteigta Klaipėdos krašto Teisės katedra, kuriame galiojo Vokietijos teisė. Buvo siekiama parengti kvalifikuotus teisininkus ir Klaipėdos kraštui. Civilinę  teisę ir procesą , taip pat ir administracinę teisę vokiškai dėstė Vokietijos profesoriai A.Seangeris ir A. Baumgartenas.

 Studijos teisių fakultete buvo organizuotos taip kad be privalomų teisės dalykų studentai turėjo mokytis užsienio kalbų, istorijos , psichologijos  logikos ir kitų dalykų. Tuo buvo siekiama parengti plačios erudicijos aukštos kvalifikacijos teisininkus. Teisininko diplomui gauti studentai turėjo išklausyti visą dėstomų dalykų kursą, gauti šių dalykų taip pat pratybų ir seminarų įskaitas , išlaikyti egzaminus ir parašyti  ne mažiau kaip 20 mašinraščio puslapių diplominį darbą. Diplominio darbo ginti nereikėjo, jį vertino darbo vadovas-profesorius ar kitas fakulteto dekano paskirtas dėstytojas. 1924-1939 m. Teisių fakultetas Lietuvai parengti  959 aukščiausios kvalifikacijos teisininkus. VDU Teisių fakultetas egzistavo iki 1939 m. pabaigos.  Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą  Lietuvos Respublikos Seimas tų pačių metų gruodžio 13 d. priėmė Universitetų įstatymą, pagal kurį Lietuvoje turėjo veikti du universitetai-Vilniuje ir Kaune: Vilniaus universitetas (VU) ir Vytauto Didžiojo universitetas (VDU). Į Vilniaus universitetą , 1940 m. sausio 18 d. specialiu Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu  kartu su  mokymo, studentų ir pagalbiniu personalu, mokymo priemonėmis ir inventoriumi buvo perkelti VDU Humanitarinių mokslų Teisių fakultetai. Tuo buvo siekiama Vilniaus universitete įdiegti VDU  puoselėtą lietuvišką akademinę kultūrą ir tradicijas. Į Vilniaus universiteto  naują Teisės fakultetą buvo pasiųsti dirbti žinomi VDU profesoriai A. Janulaitis,  M. Riomeris, A. Rimka ir kt. Naujo Teisės fakulteto dekanu buvo paskirtas profesorius Augustinas Janulaitis. Tuo Teisių fakulteto istorija iš esmės baigėsi, tačiau jo profesorių ir dėstytojų pedagoginė – mokslinė veikla tarpukario Lietuvoje  turėjo didžiulę reikšmę teisinės minties ir visuomenės teisinės kultūros raidai, sudarė tvirtą mokslinį pagrindą tolimesnei Vilniaus universiteto Teisės fakulteto veiklai.

Prof. dr. Eduardas Monkevičius.