PASKAITOS

3 PASKAITA. Mokslo metų užbaigimui

Mokslo metai kaip ir baigiasi, o mums taip ir nepavyko susitikti gyvai…

Todėl noriu pristatyti Jums, mielosios “AKTYVUMO KILIMĖLĮ” skirtą sergantiems Alzheimeriu ir demensija žmonėms, kokį pavyko sukurti man. Panaudojau visa, kas prikaupta, atlikę ir jau nebenaudojama namuose. Kadangi slaugau mamą, sergančia demensija ir Parkinsono liga, pritaikiau tą kilimėlį jos poreikiams. Tai sagutės, kurias galima atsegti, suvarstyti „batų“ raištelius, supinti „kasą“, atsegti „rankinuko“sagtį, įverti juostelę -„diržą“ ir kt. Smagu stebėti, kaip ji tyrinėja, liečia, stebisi ir džiaugiasi kai jai pavyksta užsegti ar atrišti ką nors.Taip praleidžia dalį savo aktyvaus laiko.“Aktyvumo kilimėlis” – nuramina protą. Gerina rankų valdymą ir motorinius įgūdžius. Rišant raištelius, segant sagas, sagtis ir užtrauktukus pakartojami įprasti apsirengimo įgūdžiai. Taigi, būkime sveiki ir, tikiuosi, kitais mokslo metais jau susitiksime „gyvai“ ir būtinai ką nors gražaus sukursime!!!

Iki susitikimų!

Dizaino fakulteto dekanėJolanta Velykienė

2 PASKAITOS 1 PAMOKA

“Aktyvumo kilimėlis”

Laba diena, brangiosios, nusprendusios prisidėti, kuriant “Aktyvumo kilimėlį”. 

Kaip ir žadėjau, noriu pasidalinti su jumis, kaipgi man sekasi. 

Nemažai laiko užtrukau ieškant tinkamų medžiagų ir detalių. Todėl peržiūrėjau visas savo dėžutes, spintų stalčiukus, atraišiojau visokius seniai “užsistovėjusius” maišelius. 

Ieškojau sagų, užtrauktukų, kabliukų, senų rankinių, rūbų, diržų detalių, kurios galėtų susisegti, ar per jas galima būtų ką nors perverti. Taip pat visokių šniūrelių, juostelių, segių, kutukų, ar šiaip gražių dalykėkių, kas galėtų ir papuošti mūsų “kilimėlį”. Taip pat labai svarbu ant kokio pagrindo visa tai sudėliosime ir prisiūsime, kad “kilimėlis” būtų stangrus, nesukristų patiesus ne tik ant lygaus stalo, bet ir ant nelygaus paviršiaus, pvz: ant kelių sėdint lovoje ar fotelyje. 

Radau spintoje keletą tokių storesnių audinių atraižų (kaip paltinių), kurias sudėjus keliais sluoksniais galima būtų “pastiprinti”, o į vidų dar galima būtų įdėti ką nors storinančio, vatos ar sintepono kamšalo. Ieškodama detalių galvojau kaip jas galima būtų panaudoti ir kokį veiksmą žmogus galėtų atlikti, kad išsaugotų kuo ilgiau bendruosius įgūdžius..tai kaip surišti batų raištelius, užsegti sagas, užtraukti užtrauktuką, supinti kasas, susegti sagtis ir tt. Ir štai ką man pavyko surinkti. 

Sekančiame laiške papasakosiu kaip susiprojektuoti, ar pasidaryti eskizą mastelyje 1:1, kad dar prieš susiuvant būtų galima pasitikrinti ar viskas gaunasi taip, kaip įsivaizdavome. 

Sėkmės Jums kūryboje ir iki susitikimo kitoje pamokėlėje.

2 PASKAITA:

Antroji mano užduotis šiais metais – “Aktyvumo kilimėlis”, skirtas žmonėms, sergantiems Alzheimeriu ir demensija.

Jį galėtumėm sukurti kartu, pasitelkus mūsų beribę vaizduotę iš viso to, kas yra prikaupta, atlikę ir jau nebenaudojama namuose.

Yra daugybė skirtingų stadijų, kurias išgyvena Alzheimerio liga ir demencija sergantis asmuo.

Todėl labai svarbu užtikrinti gyvenimo kokybę kiekviename etape. Norint tai padaryti, svarbu ieškoti to, ką žmogus gali padaryti, o ne to, ko negali. 

Kai 2020 m. rudenį pagal ERASMUS+ projektą buvome išvykę į Tenerifę, aplankėme sergančių Alzheimeriu senelių namus. Darbuotojos supažindino su keletu metodų kaip lavinami senjorų paprastieji įgūdžiai. Labiausiai mane sudomino “knyga”, kurios puslapiuose buvo prisiūta sagų, užtrauktukų, kabliukų, juostelių, įvairios tekstūros audinių gabaliukų. 

Kadangi aš pati jau trečius metus slaugau mamą, sergančia demensija ir Parkinsonu (93 m), jau ir anksčiau ieškojau lavinamųjų priemonių – bet jos dažniausiai būdavo ganėtinai brangios ir neatitiko mano lūkesčių.

Taigi, man kilo mintis pačiai pasigaminti tokių “knygų” kartu su Kauno trečiojo amžiaus universiteto klausytojomis, Dizaino (o gal ne tik) fakultete, o vėliau jas padovanoti sergantiems žmonėms.  

Parašiusi laišką į Kauno Alzheimerio klubą su užklausa, ar būtų naudingos tokios “knygelės” gavau atsakymą:

“Gavau Jūsų laiškutį. Manau, kad tokia “knygelė” būtų naudinga sergantiems. Tokia “knygele”, manau, mielai pasinaudotų ir dienos centro socialiniai darbuotojai. 

Linkiu kūrybinės sėkmės! Pagarbiai- Kauno Alzheimerio klubo pirmininkė Vida Danienė”

Taigi, pasidomėjusi štai ką radau apie tokių “knygų” terapiją:

“Aktyvumo kilimėlis” – sustiprina įgūdžius ir nuramina protą. Teikia daug naudingos veiklos, gerinant rankų valdymą ir motorinius įgūdžius. Medžiagų faktūros sukuria vizualinę stimuliaciją. Puikiai tinka suaugusiesiems, sergantiems demencija ar Alzheimerio liga. Diržai su sagtimis, fiksatoriai padeda lavinti smulkiąją motoriką, atliekant malonią ir nesudėtingą veiklą. Rišant raištelius, segant sagas, sagtis ir užtrauktukus pakartojami įprasti apsirengimo įgūdžiai, kurie padeda senjorams išlikti kuo ilgiau savarankiškiems, kad galėtų mėgautis privatumu ir orumu. 

Žaismingos spalvingų medinių karoliukų kilpos ir juostelių sruogos pagerina rankų miklumą ir koordinaciją. Veiksminga atminties gerinimui.  

Panaudojimo būdai labai įvairūs. Tai klasikinė terapijos priemonė, kuria naudojasi daugybė terapeutų, gydytojų, psichologų, mokytojų visame pasaulyje. 

Puiki dovana visiems, kuriems būtų naudinga vizualinė, lytėjimo ir psichinė stimuliacija.

Taigi, noriu paklausti, ar būtų norinčių kartu su manimi sukurti tokią dovaną?

Su šilčiausiais linkėjimais – Jolanta Velykienė, dizaino fakulteto dekanė

PAVYZDŽIAI:




















1 PASKAITA „KAUKES“


1 PASKAITA

„KAUKĖS“

TRUMPA VEIDO KAUKIŲ ISTORIJA

Manoma, kad veido kaukės atsirado seniai – mažiausiai prieš 30 000 metų Arabijoje, kurios buvo vadinamos mashara. Žodis “kaukė” angliškame Oxfordo žodyne apibūdinamas įvairiai, bet išskirtiniausios ir labiausiai artimos reikšmės yra „viso veido danga, naudojama užsimaskuoti, apgauti arba išgąsdinti kitus“ ir „išraiškos būdas, nuslepiantis tikrąjį žmogaus veikėją ar jausmus“ 

Kaukės daugelyje kultūrų yra neatskiriama istorijos dalis, jų pėdsakai išliko iki šių dienų. 

Afrikiečiai kaukes naudodavo ritualuose ir ceremonijose kaip būdą bendrauti su 5 dvasiomis. Jose buvo atvaizduojami ne tik žmonės, bet ir gyvūnai, taip suteikiant galias bendrauti su gyvūnų dvasiomis. Buvo naudojamos visokios medžiagos, tarp jų ir gyvūnų kaulai, plunksnos ir pan. 

Skirtingos kaukių išraiškos turėjo įvairias reikšmes: užmerktos akys – ramybę, išsipūtusi kakta – išmintį. Kaukės būdavo stilizuotos, nes buvo ieškoma „esmės”. Arba vadinamos tiesiog „veidu“ ir vaidino didelį vaidmenį šventėse bei ritualuose. 

Aktoriai naudodavo kaukes sukurti kelis veikėjus, o kartais vienas aktorius galėdavo suvaidinti visus kūrinio veikėjus. Keičiant kaukių detales buvo galima atvaizduoti lyti, amžių, socialinį statusą ar išskirtinius veikėjo bruožus . 

Korėjietiškai „kaukė“yra „tal“, kuri manoma kilo iš kinų kalbos ir reiškia „būti laisvam“. Korėjiečiai kaukes naudojo įvairiau – kariai naudojo mūšiuose, kaukes turėjo ir jų arkliai. Šamanai jas naudojo ritualuose, žymių žmonių kaukės naudotos juos pagerbti, o taip pat neapsieita ir teatre. Teatre jos tiesiogiai leisdavo aktoriui tapti laisvam, nes dažniausiai buvo naudojamos kritikuoti valdžią, korupciją, žmogaus ydas, kas kitu atveju nebuvo galima dėl moralinių normų ar įstatymų.

Modernesnės kaukės buvo naudotos Venecijoje – tai 1168 metais prasidėjusio Venecijos karnavalo dalis. Mažai žinoma apie kaukių atsiradimo priežastis, bet jas galima skirstyti į du tipus: italų komedijos ir karnavalo kaukes. Komedijos kaukės buvo naudojamos improvizacijos teatre, kuris išpopuliarėjo XVI – XVIII a. Kai kurios karnavalo kaukės išlaikė veikėjų pavadinimus iki šių dienų. Visose kultūrose buvo apipinamos magiškomis galiomis kas leisdavo jos nešiotojui tapti kita būtybe, išlikti anonimu. 

Visose kultūrose kaukės išlaiko panašius principus: turi lengvai atpažįstamus kopijuojamos būtybes bruožus ir dažnai yra papuoštos, kad atkreiptų dėmesį. 

KAUKĖS LIETUVOJE

Lietuvoje nuo seno buvo gaminamos kaukės iš medžio, beržo tošies, pakulų, šiaudų, popieriaus, avikailio, vilnų, bulvienojų, senų apyvokos reikmenų. Kartais – dažomos ryškiomis spalvomis. Ypač populiarios buvo medinės kaukės. Joms būdingas sveikas liaudies humoras, satyra. Kaukės vartotos nuo senų laikų teatralizuotose liaudies apeigose (per Užgavėnes, Velykas, vestuves, linamynius, vakarones). Manoma, kad buvo siejamos su pirmykščiais tikėjimais, saulės grįžimo šventėmis. Kaukės būna antropomorfinės (čigonų, žydų, vaistininkų, vengrų, elgetų), zoomorfinės (ožio, gervės, arklio, rečiau meškos) ir demonomorfinės (velnio, giltinės). Jos dažnai turi iškreiptą, groteskišką pavidalą: kreiva didelė nosis, keli kyšą dantys, nevienodo dydžio akys, didelės ausys ir nušepusi ilga barzda iš ašutų arba avikailio. Jei prie kaukės derinamas koks nors daiktas (rūta, dalgis, svarstyklės), tai personažui suteikiama simbolinė prasmė (nekaltybė, mirtis, teisingumas), jei charakteringas kostiumas – šaržuotai išryškinamos kai kurios žmogaus būdo savybės (linksmumas, smalsumas, piktumas, bukumas, kvailumas).

KAUKĖS SVEIKATOS TIKSLAIS

Kaukės nešiojimo įprotis prasidėjo XX a. pradžioje Japonijoje, kai masinė gripo pandemija visame pasaulyje nužudė 20 – 40 milijonų žmonių – daugiau, nei žuvo Pirmajame Pasauliniame kare. Veido dengimas skaromis, vualiais ir kaukėmis tapo vyraujančiu ligos tramdymo būdu daugelyje pasaulio šalių, kol liga galiausiai nuslopo. 

1918 m. gripo atmaina, pavadinta ispaniškuoju gripu, sukėlė visuotinę pandemiją. Virusas plito greitai ir skynė gyvybes nesirinkdamas. Užsikrėtė jauni, seni, ligoti ir sveiki žmonės. Liga neaplenkė net Ispanijos karaliaus Alfonso XIII ir svarbiausių šalies politikų. 

Gydytojai nežinojo, ką rekomenduoti savo pacientams. Daugelis medikų ragino žmones vengti susibūrimų ar tiesiog kitų žmonių. Taip pat sveikatos priežiūros specialistai prašė gyventojų viešose vietose vaikščioti prisidengus burną ir nosį ir jau tada vyko diskusijos, kiek nuo viruso padeda apsaugoti apsauginės kaukės? 

Labiausiai jomis pasitikėjo Azijos gyventojai. Kurį laiką kaukėmis naudojosi nemaža dalis amerikiečių, tačiau Europoje jos ir toliau buvo vertinamos, kaip išskirtinai gydytojų profesijos atributas.

Po keleto metų, 1923 m. Japonijoje dėl Didžiojo Kanto žemės drebėjimo sugriuvo ir sudegė beveik 600 000 namų labiausiai apgyvendintoje šalies dalyje. Kaukės pasidarė tipišku aksesuaru Tokijo ir Yokohamos gatvėse. 

Antroji pasaulinė gripo epidemija 1934-aisiais įtvirtino Japonijos meilę kaukėms, kurios pradėtos reguliariai dėvėti žiemos mėnesiais – labiausiai dėl japonų pilietiškumo, kosulio ir peršalimo aukoms stengiantis neperduoti užkrato kitiems.

Vėliau, šeštajame dešimtmetyje, sparti pokarinės Japonijos industrializacija sukėlė augančią oro taršą. Kaukių dėvėjimas iš sezoninio tapo nuolatiniu įpročiu. 

Tačiau pastaraisiais metais kaukių dėvėjimui randasi naujas ir vis labiau postmoderniškas pagrindimas.

KAS SIEJA APSAUGINES KAUKES IR MADĄ ?

Dizainerė Julija Janus pastebi, jog mados industrija netruko sureaguoti į pasikeitusias gyvenimo sąlygas – dizaineriai iškart ėmėsi kurti kaukių versijas. Kūrėjos nuomone, toks reiškinys – normalus atsakas į susiklosčiusią situaciją. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“ kalbėjusi J. Janus teigia, kad nauji drabužiai dabar rūpi gerokai mažesniam žmonių ratui ir iš jų neuždirbsi, tad dizaineriai ėmė kurti savas apsauginių veido kaukių versijas. Tiesa, užsienyje tokios kaukės nėra naujiena. 2014 metais pasirodė pirmosios kaukės ant podiumų, jos buvo skirtos išvengti taršos. Jas į Paryžių atvežė kinų dizaineriai. Pernai jos pateko ir ant aukštosios mados podiumų – Kinijoje vienoje mados savaitėje jų raštai buvo priderinti prie kostiumų. Šiemet kaukės tapo privalomos, todėl jų dizainas vystosi labai sparčiai. Pasak J. Janus, iš pradžių buvusi paprasta medicininė kaukė dabar jau yra asmenybės išraiška. Pati J. Janus turi juodą kaukę ir sako, kad tai – mėgstamiausia kone visų dizainerių spalva. Matydama, kaip aktyviai vystosi kaukių mada, J. Janus feisbuke įkūrė grupę, kurioje nori suvienyti ne tik dizainerius, bet visus išradingus, kūrybingus žmones. J. Janus pastebi, kad grupę galima skirstyti dar į tris dalis – profesionalioji ir gatvės kaukių mada bei įvairios šmaikščios jų versijos.

JOLITOS VAITKUTĖS KAUKĖS

„Nors pasaulio sienos uždarytos, virtualus pasaulis sienų neturi. Originalius meno kūrinius iš maisto kurianti Jolita Vaitkutė ir per karantiną moka nustebinti. „Visuomet pasikliauju vidiniu jausmu, noru, tad dar nežinau, ar bus daugiau kaukių, tačiau galiu pasidžiaugti, kad mano darbai tapo įkvėpimu kitiems. Nors pasaulio sienos šiuo metu uždarytos, virtualus pasaulis sienų niekada neturėjo – matau, kad mano darbais dalijasi socialinių tinklų vartotojai Meksikoje, Izraelyje, Čekijoje, Rusijoje ir kitur. O kai kurie pamatę mano darbus, kūrė kaukę ne tik iš česnakų, bet ir citrinų ir pan. Gražu, kad kažką įkvepiu“, – pasakojo menininkė.

FILOSOFINĖS IR PSICHOLOGINĖS KAUKĖS

Daugelis filosofų tyrinėjo fenomeną, dažnai vadinamą socialinėmis kaukėmis. Tai pasireiškia emocijų slėpimu, dirbtinai pakeičiant jas kitomis. Žmonės kasdien „vaidina“ pirkėjus, tėvus, mokinius, policininkus ir daugelį kitų vaidmenų. Šį požiūrį studijavo šveicarų mokslininkas Karlas Jungas. Jis išskyrė kelis psichikos elementus, tarp kurių vienas pagrindinių – kaukė, kuri parodo tai, kaip mes save reprezentuojame pasauliui. Ji gali būti visokių formų, ir naudojama reprezentuoti bei paslėpti mūsų vidinį „aš“. Ši kaukė palengvina žmogaus egzistavimą bendruomenėje, konfliktines situacijas ir bendravimą. K. Jungas manė, jog kuo labiau supranti savo kaukes, šešėlį bei kompleksus, tuo esi sveikesnis, harmoningesnis, labiau subrendęs, atsakingas. Tiek fizinės, tiek vidinės kaukės atlieka panašią funkciją – leidžia mums tapti kita būtybe.

KODĖL TOKIA UŽDUOTIS ?

Manau jog būtų smagu, jei vietoje to, kad save graužtume, bijotume, savo energiją galėtume nukreipti į kūrybą. Kaukės kūrybą. Nors karantinas mus atskyrė, tam tikra prasme ir sujungė – galime surasti tiek daug bendrų dalykų, kuriais galime dalintis. Kai šiemet, rudens pradžioje su Kauno 3TAU buvome išvykę į kursus Tenerifėje, buvo labai karšta, teko dėvėti kaukę visą dieną. Susitikimuose su naujais žmonėmis bendraudavome su kaukėmis, matydami tiktai akis. Kai keletą dienų pabūni su žmogumi, pripranti prie tokio jo “veido”. Ir atrodo, kad jau tą žmogų pažįsti. Tačiau man asmeniškai sukeldavo didžiulę nuostabą, kai žmogus kaukę nusiimdavo (pvz., kavos pertraukos metu). Dažnai būdavau įsivaizdavusi visai kitokį žmogaus veidą. Taigi, pradėjau stebėti, kaip kaukė keičia žmogų. Būdavo tikrai labai įdomių situacijų. 

Taigi, kviesdama jus sukurti kaukės dizainą norėčiau, jog pagalvotumėte, kokią norite pasigaminti kaukę, kuri geriausiai atspindėtų Jūsų asmenybę (arba paslėptų). Ši užduotis – iki vasaros, su dideliu tikėjimu, kad galėsime susitikti gyvai ir surengti fotosesiją parodyti, kaip kaukė keičia žmogaus įvaizdį. Darytume 2 nuotraukas: su kauke ir be jos. Būtų nuostabu tas nuotraukas atspausdinti ir surengti parodą.

KAUKIŲ PAVYZDŽIAI:

Lauksiu Jūsų komentarų čia:

    Su linkėjimais – Jolanta Velykienė, Kauno TAU Dizaino fakulteto dekanė.